Laimę galima išmatuoti. Vadinasi, jos galima siekti

Šiandien “Atgimimas” paskelbė Lietuvos vizijas, kurios, komisijos sprendimu, pakliuvo į konkurso “Padovanok Lietuvai viziją” finalą. Manoji į finalą nepateko. Galbūt dėl to, kad skyriau jai tik 2 vakarus: per pirmąjį su Nerium viskio iki galo taip ir neišragavome, o per antrajį surašiau tiek, ką atsiminiau iš pirmojo :)

Už finalines vizijas galite balsuoti ten, o čia kviečiu visus išsakyti savo nuomonę, ar ši Lietuvai dovanojamoji vizija jai tiktų ir ar tiktų Jums asmeniškai.

Perspėju, kad tekstas kiek ilgesnis nei įprasti mūsų įrašai. Tad skubantiems – santrauka:

Siūlau iš krizės eiti tokiu būdu:

1. Susitarti ir paskelbti valstybės tikslą: Lietuva yra šalis, kur žmonės gyvena laimingai
2. Nustatyti “laimės vienetų” matavimus valstybės tikslui matuoti:

Švietimas:
– Pridėtinės vertės kūrimo augimas
– Atlyginimų augimas (investicijų į švietimą grąža)

Sveikata:
– Gyvenimo trukmė
– Darbingo amžiaus trukmė

Ekonomika:
– Darbo vietų skaičius
– Dirbančiųjų sukuriama pridėtinė vertė

3. Valstybės institucijas subordinuoti (nukreipti) šiems tikslams, t.y. nustatant kiekvienai atitinkamus rodiklius, kurie būtų išmatuojami, viešai skelbiami ir, svarbiausia, artintų prie iškletų tikslų – “laimės vienetų”.

Mano vizija: “Laimę galima išmatuoti. Vadinasi, jos galima siekti”

Tikrai neišsiplėsiu į 10 puslapių. Ilgos vizijos, strategijos gula į lentynas ir gyvena nepriklausomą, nuo tikrovės atsiskyrusį gyvenimą. Norint, kad sprendimas būtų realiai vykdomas, jis visų pirma turi būti suprantamas. Taigi – paprastas.

Diskusijos apie sprendimus išeiti iš krizės anksčiau ar vėliau perauga į politikavimą. Turime pasirinkimą: palaikyti dabartinę Vyriausybę arba ją smerkti. Sakyti, kad reikėjo taip, o ne taip, arba pritarti tiems veiksmams, kurių pasekmes dabar turime. Beje, galime neigti tas pasekmes, sakydami, kas jos yra sukeltos kažko kito. Taigi idealiu atveju vizija turėtų būti nenudažyta jokiomis politinėmis-partinėmis spalvomis, nepasūdyta kaltinimais. Kai ką nors kaltini, jis visada priešinsis, todėl norint pozityvių pokyčių, teks vengti kaltinimų. Nors paglostyti dabartinės valdžios, o ir ankstesniųjų – neturiu už ką.

Visa tai įvertinus, pateikti tinkamą viziją, atrodytų – sunkus uždavinys. Bet aš vadovaujuos mano gyvenime, versle, daugybę kartų pasitvirtinusia prielaida, kad  kuo problema yra sudėtingesnė, tuo yra paprastesnis jos sprendimas. Tereikia problemą spręsti teisingai.

Pamėginkim.

Tikslas – laimingi žmonės

Visų pirma, susitarkime dėl tikslo. Jei išsiskiria nuomonės šiame etape, skaityti toliau neverta. Taigi siūlau tokį Lietuvos valstybės tikslo apibrėžimą: šalis, kur žmonės gyvena laimingai. Kad tikslas galėtų būti pasiektas, jis turi būti išmatuojamas. Versle esame įpratę tikslus matuoti uždirbtais pinigais (dabar ir ateityje), čia, valstybės mastu šis matavimo vienetas netinka. Kadangi kol kas nežinome, kaip laimę išmatuoti, matavimo vienetus pavadinsiu “sutartiniais laimės vienetais”. Darau prielaidą, kad Švedijoje “sutartinių laimės vienetų”, tenkančių vienam gyventojui, yra gerokai daugiau, nei Lietuvoje.

Antra, susitarkime dėl problemos. Problemų atrodo daug tol, kol jų nepradedi grupuoti ir saistyti priežasties-pasekmės ryšiais. Dideli mokesčiai yra priežastis ar pasekmė? O korupcija? Įstatymų netobulumas? Išsipūtusi biurokratija? Verslumo stoka? Išlaikytinių mentalitetas? Galima tęsti be galo.

Na, nėra prasmės kovoti su pasekmėmis ar simptomais, kai gali kovoti su pagrindine priežastimi. Pajudinęs pastarąją, išjudini visą sistemą. Būtent susikoncentravimas ne į pagrindinę priežastį yra pats didžiausias įmanomas neefektyvumas. Mūsuose yra netgi patarlių šia tema: jei nori žmogui padėti, tai duok meškerę, o ne žuvį.

Čia galima būtų plėtoti, gaišinti Jūsų brangų laiką metodikų aiškinimu, pagrindimu ir t.t. Bet, kaip minėjau, problemos sudėtingumas yra tiesiog proporcingas sprendimo paprastumui. Analizuodamas mažiau sudėtingą sistemą nei valstybė, paprastai atrandu 2-3 kertines priežastis (dėl ko sistema buksuoja, t.y. negeneruoja tikslo vienetų – dažniausiai pinigų), kurios paprastai būna labai skirtingos (“įmonė neturi pardavimo proceso”, “nėra motyvacijos mechanizmo”). Kitu atveju, kai įmonės susiduria su labai panašiomis problemomis (“trūksta sandėly paklausių prekių, o nepaklausių pilnos lentynos”, “vėluojame laiku užbaigti projektus”, “daug gamybos broko”, kt.) sprendimų seka būna praktiškai standartinė – t.y. priežasties-pasekmės ryšiai yra “atidirbti”, jų nereikia standartinėse situacijos kurti iš naujo.

Šakninė problema – neteisingi matavimai

Taip, kiekviena organizacija yra unikali, tačiau būtent priežasčių-pasekmių ryšiai leidžia į kiekvieną situaciją pažvelgti sistemiškai ir numatyti būsimą pokyčių efektą. Žinoma, jei teisingai identifikuojama pagrindinė, arba – šakninė priežastis.

Tačiau analizuojant valstybę kaip sistemą, nėra būtina išsirašyti visus šimtus problemų ir bandyti atsekti jų priklausomybę viena nuo kitos, kol prisibrausime prie šakninės. Žinoma, galima padaryt ir tai, tačiau tik tam, kad įsitikintume, kad pagrindinė Lietuvos valstybės problema yra neteisingi matavimai.

Matavimai lemia elgesį

Žmonės elgiasi taip, kaip juos matuoja. Politikai, tarnautojai, generaliniai direktoriai, funkciniai vadovai, parduotuvės kasininkė, mokyklos mokytoja. Pasakykite jai, kad už vieno namų darbų sąsiuvinio patikrinimą mokėsite po 1 Lt, tai ji moksleivius tikrins kasdien. Visus. Pasakykite kasininkei, kad sutrumpinsite jos darbo dienos trukmę viena valanda nekeisdami mėnesinio atlyginimo, ir ji darbe neužsibus.

Neberinkime Seimo narių pagal sąrašus, o tik vienmandatėse apygardose, ir turėsime kandidatus, besielgiančius pagal p. Gražulio, p. Veselkos ir panašių bet-kokia-kaina-noriu-įsiteikti-rinkėjui modelį. Pradėkime suteikinėti tarnautojams kvalifikacines klases už mokėjimą kalbėti švediškai, ir stebėkime, kokia užsienio kalba bus populiariausia tarp tarnautojų po dvejų metų.

Apskritai visą mūsų elgesį profesinėje veikloje, visuomeninėje veikloje, net asmeniniame gyvenime lemia “matavimai”. Vaikas grįžta namo laiku, nes žino, kad priešingu atveju gaus barti. Sutartu laiku namo grįžta ir vyras iš alubario. Duokite jam, žmonos, dar valandą, ir jis grįš… laiku.

Į planą tilpsime

Matavimai yra pati šakninė bet kokio elgiasi priežastis. Todėl sudėtingose problemose, ypač labai sudėtingose, pagrindinė priežastis būna neteisingi matavimai. Jie užprogramuoja atitinkamą elgesį, stumia sprendimus priimančius žmones elgtis būtent taip, o ne kitaip.

Viešajame sektoriuje – klaida ant klaidos. Pažiūrėkite įstaigų metines veiklos ataskaitas. Įvykdėme planą, reiškia, išleidome suplanuotus pinigus. Jei neišleisiu, kitąmet tiek nebegausiu. Turiu išleisti. O kad esu teisus, patvirtina ir Seimo nariai, automobiliams išleidžiantys “tiek, kiek numatyta”. Beje, problema čia ne automobiliai, kokie jie bebūtų, o pademonstruotas požiūris, kuris atriša rankas įstaigų vadovams krizinių metų pabaigoje. Kodėl jie turėtų stengtis neišleisti subiudžetuotų pinigų, jei irgi “tilps į planą”? Kiek šių metų pabaigoje biudžetinis sektorius išleis pinigų pirkdamas tai, be ko galėtų apsieiti?

Taupymui proto nereikia

Kita klaida – orientacija į taupymą. Taupymas kaip tikslas. Iš įstaigų reikalaujama parodyti pastangas. Jos rodo: atsisakė laikraščių prenumeratos, sumažino mob. ryšio limitus (ne kainas, o limitus!), sumažino komandiruočių. Išleido žmones neapmokamų atostogų savaitei-dviems. Atsisakė numatyto remonto. Dabar sako: “Nebegalime daugiau mažinti išlaidų”. Žinoma, kad nebegalite. Nes esminių pokyčių taigi nepadarėte. Klausiu savęs, ar daug reikia turėti proto (kiek klasių reikia būti baigus), kad gebėtum sumažinti išlaidas nurėžiant pastoviuosius kaštus? Paprašei, buhalterė padarė lentelę, sudėjai minusiukus – viskas.

O dabar įsivaizduokime, kad mums pavyko Lietuvoje rasti vieną įstaigą, kuri pasirinko kitą efektyvios veiklos kelią. Nutraukė turėtas sutartis su tiekėjais ir paskelbė naujus konkursus. Dėl padidėjusios konkurencijos pastoviuosius kaštus tokiu būdu susimažino, tarkime, 20 proc. Sakote, taip nepavyktų, nes gresia netesybos? Tokiu atveju, gaunasi, kad įsipareigojimų, duotų komerciniam tiekėjui, nevykdymas turi pasekmes (baudas), o įsipareigojimus, duotus darbuotojams, galima nevykdyti (mažinti atlyginimus, priedus, išleisti nemokamų atostogų, galiausiai, atleisti)?

Prieš porą savaičių vienas apylinkės policijos inspektorius man pasakojo prašęs “duoti jam porą vyrukų, kurie galėtų patruliuoti pėsčiomis su bananais”, o gavo porą žirgų. Kuriuos reikia šerti, prižiūrėti, nuvežti į patruliavimo vietą. Be to, žiemą jie “neeksploatuojami”, nes gali paslysti kur ant ledo. Sutartis dėl žirgų (apylinkės inspektorius juos vadino arkliais) įsigijimo, matote, buvo anksčiau sudaryta, ją vykdyti būtina. O žmonėms pinigų nėra, taupyti juk reikia.

Beje, ar galima apskritai pasitikėti tokiais vadovais, kurie taupyti pradėjo tik krizės laikotarpiu? Prieš krizę, vadinasi, šie žmonės buvo švaistūnai. Ar galima patikėti išėjimą iš krizės tiems, kurie iki tol nesugebėjo dirbi efektyviai ir švaistė mokesčių mokėtojų lėšas?

Galėčiau papasakoti ir daugiau panašių istorijų, bet gal neišsiplėsiu, kad nepamestume esmės. Tikslas viešajame sektoriuje turi būti rezultatas – daugiau kokybiškų paslaugų kuo mažesnėmis sąnaudomis. Jeigu įstaiga sumažino savo pastoviuosius kaštus paskelbusi naujus viešuosius pirkimus (kanceliarinėms prekėms, ryšiui, biurų nuomai, kt.), jei ji pertvarkė turėtus procesus ir juos paspartino, jei ji be jokių saulėlydžių savarankiškai aptiko dubliavimus ir juos eliminavusi atleido “atsilaisvinusius” žmones, ar tokia įstaiga gali leisti sau prabangą prenumeruoti porą laikraščių?

Nepagerinsi to, kas neišmatuojama

Dar viena beveik neartų dirvonų sritis – viešieji pirkimai. Galėčiau pateikti daugybę neefektyvaus lėšų panaudojimo pavyzdžių, bet, neabejoju, keletas šio konkurso komisijos narių pateiktų dar daugiau. Jiems bus ne visai smagu pripažinti, bet vien dėl šios priežasties nenorėčiau savo “vizijoje” apsimesti, kad ši problema neegzistuoja. Taigi kodėl už mobilųjį ryšį viena vidurinė mokykla moka dešimt kartų daugiau nei kita? Kodėl trigubai skiriasi tarifai, kuriais šnekasi greta esančių savivaldybių administracijos? Arba kodėl IT sistema, iki “ateinant europiniams pinigams” kainavo 90 tūkst. Lt, o “jiems atėjus” pabrango iki 900 tūkst. Lt (užbėgu už akių – IT sistemos funkcionalumas nepakito). Pripažinkime, ponai verslininkai, labai smagu (ir pelninga!) konkuruoti ne investuojant į tikrąjį savo konkurencinį pranašumą, bet į ryšius su valdžios institucijomis. Investuodamas į save tokių šimtaprocentinių maržų tikrai negausi.

Beje, čia nebūtinai verslas yra blogas. Jei rinkoje yra norinčiųjų permokėti, tai kodėl tuo nepasinaudojus. Štai Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija iki šiol vykdomą neterminuotą sutartį dėl mob. ryšio sudarė prieš 7 metus, nors įstatymai aiškiai apibrėžia, kad sutartys negali būti sudaromos ilgesniam nei 3 metų laikotarpiui. O Biržų rajono savivaldybės administracija su ta pačia sutartimi tuoj skaičiuos dešimtus metus. Pasiblusinėjus galima rasti ne tokių grožybių. Ir statybose, remontuose, kompiuterinės įrangos pirkimuose ir t.t. O pažiūrėjus sistemiškai galima nustatyti, kad valstybė pinigus leidžia tiesiog neefektyviai. Galime ginčytis, kiek milijardų nepadeda pasiekti norimo rezultato. 3 ar 4, gal 2 (milijardai!). Niekas nežino. Nes net perkančiųjų organizacijų (kurios privalo pirkti tik per viešuosius pirkimus) baigtinio sąrašo Lietuvoje niekas neturi. Kaip mes galime siekti pagerinimo tame, kas yra neišmatuojama?

Jei Prezidentūra netyčia paprašytų tokio perkančiųjų organizacijų sąrašo (manoma, kad jį turėtų sudaryti apie 5 tūkst. biudžetinių organizacijų), iš pradžių gautų raštą su nuoroda į Viešųjų pirkimų įstatymą, kur išvardintos KOKIOS (bet ne KURIOS) įstaigos laikomos perkančiosiomis organizacijomis. Vėliau kiltų sąmyšis Finansų ministerijoje, Viešųjų pirkimų tarnyboje, tuomet vėtra persimestų į Ūkio ministeriją, Teisingumo ministeriją. Gal tiek to, Jūsų Ekscelencija, nevaikykime ir nuo darbo neatitraukime taupymu užsiėmusių biurokratų.

Laimės vienetai

Jau minėjau prielaidą, kad esminės mūsų valstybės problemos slypi neteisinguose (arba nesamuose) matavimuose viešajame sektoriuje. Tame, kuris atstovauja mums, vykdo politiką (priima valstybinius sprendimus), teikia mums viešąsias paslaugas.

Nereikia būti dideliu ekonomistu, kad suvoktum, jog dažniausiai minimas rodiklis – BVP – negali būti laikomas “laimės vienetais”, kuriuos minėjau straipsnio pradžioje. Vien tai, kad valstybė, skolintais pinigais padidinusi valstybės išlaidas, padidina BVP, jau sukelia klaustukų. Nenagrinėsiu įvairių rodiklių ir galimų išvestinių, kurie geriausiai atspindėtų ekonomikos būklę – šiuo metu tuo užsiiminėja Pranzūcijos prezidento įkurta tarptautinė ekonomikos parametrų ir socialinio progreso matavimo komisija.

Nežinau, ką jie sugalvos, bet diskutuodami su draugais priėjome išvados, kad laimės vienetai turėtų būti štai tokie:

Švietimas:
– Pridėtinės vertės kūrimo augimas
Atlyginimų augimas (investicijų į švietimą grąža)

Sveikata:
– Gyvenimo trukmė
– Darbingo amžiaus trukmė

Ekonomika:
– Darbo vietų skaičius
– Dirbančiųjų sukuriama pridėtinė vertė

Kitos valstybės valdymo sritys – aplinkosauga, gynyba, kultūra, visuomenės saugumas, kt. – yra išplaukiančios iš jų, taigi yra švietimo, sveikatos ir/ar ekonomikos sričių pasekmės. Todėl jų nenagrinėsiu. Tarkime, kuo daugiau užimtų ir gerai uždirbančių žmonių, tuo mažiau nusikaltimų. Kuo didesnė sukuriama vertė, tuo mažiau atliekų, mažesnė tarša. Kuo žmonės labiau išsilavinę, tuo daugiau dėmesio gauna kultūra.

Panagrinėsiu kiekvieną matavimų grupę išsamiau.

Švietimo pasiekimai turi būti išmatuojami

Kaip žinia, švietimo sistemoje yra labai daug suinteresuotų grupių. Studentai, moksleiviai, dėstytojai, mokytojai, mokymo įstaigų vadovai, personalas, darbdaviai, studentų tėvai, moksleivių tėvai, mokslininkai, mokesčių mokėtojai. Kiekviena iš šių grupių turi savo interesus, todėl norint, kad visi būtų laimingi, reikia rasti tokį tikslą, kuris tenkintų visas grupes.

Žmonių sukuriamos pridėtinės vertės kūrimo augimas ir atlyginimų augimas yra tas tas tikslas, kuris realizuoja visų minėtų grupių lūkesčius. Jeigu valstybė investuoja mokesčių mokėtojų pinigus, vadinasi, būtina matuoti kokią grąžą tos investicijos duoda. Taip elgiasi bet kuri racionaliai valdoma organizacija. Jei tokia norėtume sukurti Lietuvą, reikia pradėti skaičiuoti.

Pažiūrėkime, ar į “laimės vienetus” yra orientuoti dabartiniai švietimo reformos įvardinti tikslai:

  • Kokybė ir efektyvumas
  • Prieinamumas
  • Galimybės studentams ir dėstytojams

Gal galite pamėginti šiuos tikslus išmatuoti? Mano bendramintis tinklaraštyje rašė: “Tarkime, po metų daugiau studentų galės studijuoti teisę Vilniaus universitete, bet visi turės už mokslus susimokėti. Tai prieinamumas pagerės (juk daugiau gali studijuoti) ar pablogės (juk reikia mokėti)?”

Kokybė ir efektyvumas taip pat yra neišmatuojami. Buvo bandymai rengti universitetų reitingus, bet jie subliūško, nes, mąstant sveiku protu, buroko, kopūsto ir morkos negalime sureitinguoti. Kiekviena daržovė turi savo paskirtį ir vertę konkrečiame patiekale.

Taigi jei norime pasiekti apčiuopiamą rezultatą, iškelti tikslai turi būti aiškūs ir išmatuojami.

Švietimo nepalikti savieigai

Jeigu valstybės investicijos į studijas ir mokslą po tam tikro laiko (kelerių metų) duoda žmonių Lietuvoje sukuriamos pridėtinės vertės prieaugį ir kelia atlyginimus (išmatuojamus litais), vadinasi, investicijos pasiteisino. Visi kiti sprendimai švietimo sistemoje turi būti daromi juos subordinuojant į pagrindinį tikslą ir keliant klausimą: “Ar tai leis žmonėms kurti didesnę pridėtinę vertę? Ar tai įgalins atlyginimų didėjimą?”.

Šioje vietoje įžvelgiu didelį prieštaravimą tarp Lietuvos valdžios deklaruojamo siekio didinti Lietuvos konkurencingumą ir tarp vykdomos švietimo reformos motyvo “lai studijų reikalingumą apsprendžia rinka”. Šiemet populiariausios specialybės tarp pirmakursių buvo vadyba, medicina, teisė ir politikos mokslai. Leidome žmonėms pasirinkti, jie pasirinko. O ką eksportuosime – teisininkus, politologus ir diplomatus?

Taigi valstybė gali priimti sprendimus, nuspręsti, į kokias specialybes investuojame mokesčių mokėtojų pinigus, kokios ir kada tikimės grąžos. Laisva rinka šiuo atveju yra anti-sprendimas. Tai tarsi leisti gamyklos cechui dirbti pačiam, savarankiškai. Tai, kad iki šiol ceche visi gamino kas ką norėjo, nereiškia, kad cechą reikia liberalizuoti.

Jei toks tikslas (vertės prieaugis + atlyginimų didėjimas) būtų iškeltas, jo siekiant būtų neišvengiamai priimta serija sprendimų: į švietimo procesą įtraukiami darbdaviai, kurie padėtų rengti jų poreikius atitinkančias programas. Būtų uždaryti tie universitetai ar programos, kur mokomasi tik dėl popieriuko (nėra investicijų grąžos). Moksleiviai ir studentai jaustųsi saugesni, nes žinotų, kad pinigai yra į juos investuojami planuojant grąžą, kurią jie turės grąžinti, tačiau dirbdami pagal specialybę mėgstamą ir gerai apmokamą darbą.

Matuokime gyvenimo trukmę

Visi norime būti sveiki ir gyventi kuo ilgiau. Valstybė tuo tarpu norėtų, kad mes kuo mažiau sirgtume ir kuo ilgiau dirbtume (mokėtume mokesčius užuot tapę išlaikytiniais). Tarp šių tikslų nėra prieštaravimo: žmogaus aktyvumas yra tiesiogiai susijęs su jo gyvenimo trukme.
Todėl mano manymu, šie tikslai turėtų tapti kertiniais Lietuvos sveikatos sistemoje:

– Gyvenimo trukmė (skaičiuojama dienomis)
– Darbingo amžiaus trukmė (skaičiuojama dienomis)

Vėlgi, visi kiti uždaviniai ir sprendimai sveikatos sistemoje turi būti daromi tik subordinuojant į minėtus tikslus ir keliant klausimą: “Ar tai ilgina gyvenimo trukmę? Ar tai įgalina žmogų kuo ilgiau norėti išlikti darbo rinkoje?”. Sumažinome ligoninių, optimizavome, dar kažką padarėme – ar žmonės pradėjo ilgiau gyventi, ar jie tapo darbingesni?

Mano manymu, turėtų būti taip: pasižiūri sveikatos ministras į dabartinę statistiką ir sako: “Per artimiausius N metų lietuvių gyvenimo trukmę turime padidinti, tarkime, 400 dienų. Vadinasi, ir mūsų išlaidos turės būti daromos ten ir taip, kad artintų prie šio tikslo.

Pasirodys, kad norint pasiekti šį tikslą, reikia ne tik gydyti ligas, bet ir propaguoti sveiką gyvenseną.  Sveika mityba, sveikas gyvenimo būdas, ligų prevencija. Jei ministras pasakys, kad tai yra daroma, aš norėčiau paklausti, kiek tos daromos išlaidos ilgina žmonių gyvenimo ir darbingumo trukmę (atsakymą norėtųsi išgirsti litais ir dienomis). Jau girdžiu teisinantis, kad yra niuansų, specifika ir t.t.

Kokie tokių pasiteisinimų ir pasipriešinimo motyvai – vizijos pabaigoje.

Pradėjus diegti minėtus tikslus, paaiškės, kad gydymo įstaigos visiškai nesirūpina žmogaus sveikata ir darbingumu. Taip, tuo visų pirma turi rūpintis pats žmogus, sutinku. Tačiau akivaizdu, kad konkrečiai ligoninei, poliklinikai, gydytojui, seselei – žmogaus sveikata nerūpi. Dabartinė sveikatos sistema yra suskaidyta į vietinius optimumus – tam tikrus vienetus, kur jų veiklos efektyvumas matuojamas lokaliai. Matuojamas lovų užimtumas, rentgeno aparato našumas, chirurgo operacijų skaičius ir t.t. Negaluojantis žmogus, kreipęsis pagalbos, yra subordinuojamas pagal tai, kaip yra užimti tie vietiniai optimumai. Pas vieną gydytoją trečiadienį, pas kitą – ateikite penktadienį, operuosime po dviejų mėnesių ir t.t. Nėra nustatyti jokie į žmogaus išgydymą nustatyti matavimai, kuriais būtų siekiama per kuo trumpesnį laiką pagydyti žmogų taip, kad jis pasveiktų ir nebesugrįžtų į gydymo įstaigą (ir, beje, nedarytų sistemai išlaidų).

Beveik kaip gamyboje

Gamyboje tai vadinama orientavimusi į pralaidumą. Per kuo trumpesnį laiką pagaminti kuo daugiau tikslo vienetų su kuo mažiau broko. Nesiekiama išnaudoti kiekvienos gamybos proceso grandies, kiekvieno įrenginio, kiekvieno darbuotojo – jų asmeninis efektyvumas neturi prasmės, jei tai nepadidina galutinio pralaidumo. Ir priešingai – norint padidinti pralaidumą (pagaminti daugiau), reikia padėti tai grandžiai, kuri riboja visą sistemą. Ją praplėtus padidėja pralaidumas, o tą pačią sekundę apribojimas persimeta į kitą grandį. Apribojimų valdymas yra efektyvios gamybos pagrindas.

Tai visiškai gali būti pritaikoma ir sveikatos sistemoje. Žmogaus sugrįžimas į ligoninę reiškia gamybinį broką. Kuo turime mažiau broko, tuo mažiau prastovų, pasikartojančių operacijų, mažiau išlaidų. Dar kartą grįžkime į gamybą. Pažiūrėkime, kiek laiko ruošiniai yra gaminami ir kiek laiko jie laukia, kol su jais kas nors bus daroma? Efektyvioje gamyboje laukimų yra nedaug, neefektyvioje – daug. Jei nori sužinoti, kur tavo sistemoje apribojimas, pažiūrėk, kur susikaupę daugiausia ruošinių. Tas pats ir ligoninėje – pusmetį mūsų negydo. Pusmetis susidaro iš laukimo, kol mums bus kažkas daroma: atliekami tyrimai, daromos operacijos, vykdoma hospitalizacija.

Taigi, mano manymu, jei gydymo įstaigoms būtų keliamas tikslas orientuotis į pralaidumą, t.y. eliminuoti laukimus, vėlavimus, klaidingą diagnostiką – sutrumpėtų ne tik pacientų “tampymo” po ligonines laikas, bet ir ženkliai sumažėtų sveikatos sistemos išlaidos. Kuo žmogus mažiau laiko bus “tampomas”, tuo jis bus darbingesnis. Tai tiesioginė koreliacija su pagrindiniais siūlomais “laimės” tikslais sveikatos sistemoje.

Beje, patys medikai yra kertiniai apribojimai siekiant įdiegti į pralaidumą orientuotą sveikatos įstaigų valdymą. Įstaigų valdymą būtina patikėti vadybininkams, bet ne medikams. Jei pastarieji būtų buvę geri vadovai, Lietuvoje sveikatos sistema jau būtų suklestėjusi – deja. Medicinos studijose sisteminio sveikatos įstaigų, juolab visos sveikatos sistemos, valdymo nemoko. Tačiau kaip valdyti organizacijas, moko vadybininkus. Jei jie gali vadovauti ir pasiekti tikslų inžinerinėse, IT, gamybos, statybų, paslaugų kompanijose, medicinos specifika nesutrukdys jiems tikslų pasiekti ir sveikatos srityje.

Matuokime darbo vietas ir jų sukuriamą vertę

Jeigu Lietuvoje būtų griežtai siekiama turėti kuo daugiau darbo vietų, kurios kurtų kuo didesnę pridėtinę vertę, tuomet valstybės politika būtų ne tik socialiai teisingesnė, bet ir duotų apčiuopiamos naudos teigiamų pokyčių iš valdžios laukiančiai visuomenei.

Vėlgi, kokių sprendimų galima tikėtis, jei minėtas tikslas ekonomikoje būtų iškeltas kaip pats pagrindinis ir būtų pradėtas matuoti vienetais ir litais?

Diskutuojant dėl mokesčių didinimo/mažinimo, mokesčių lengvatų, socialinių programų – visada būtų bandoma apskaičiuoti, kokį efektą priimami sprendimai turės darbo vietoms ir jų kuriamai pridėtinei vertei. Natūraliai baigtųsi kalbos apie savitikslį biudžeto subalansavimą, kuris kiekvieną dieną Lietuvai pateikia po beveik tūkstantį naujų bedarbių. Ar gali būti laiminga tokia tauta, kur kiekvienoje šeimoje yra mažiausiai po vieną bedarbį?

Orientacija į šį tikslą padėtų ilgainiui atsikratyti išlaikytinių mentaliteto. Minėtas tikslas skatina užimtumą, darbštumą, privačią iniciatyvą, kūrybiškumą.

Valstybės ir savivaldybių institucijos taipogi turėtų būti subordinuotos į šį tikslą. Ar jų sprendimai, sprendimų vykdymo greitis ir daromos išlaidos bei investicijos priartina ir kiek priartina prie tikslo?

Dabar, pamėginus pajudinti bet kurią įstaigą ir jos funkcijas, paaiškėja, kad toji funkcija yra labai svarbi ir negali būti naikinama. Tačiau galbūt įstaigos vadovas galėtų apsiginti, kiek toji “neliečiamoji” funkcija dalyvauja darbo vietų ir vertės kūrimo procese?

Valstybė turėtų padėti įmonėms susikurti konkurencinį pranašumą, t.y. remti investicijas ne tik žodžiais, ir ne tik į technologijas, bet ir į procesus, vadybos procesų tobulinimą. Valstybės institucijos galėtų būti pavyzdžiu ir kelti sau ne į funkciją orientuotus tikslus, bet į rezultatą. Jos turėtų pradėti skaičiuoti ir viešai skelbti, kokia yra grąža (kokybinis ar kiekybinis pagerėjimas) iš padarytų išlaidų. Juk jei mokesčių mokėtojo litas buvo išleistas, vadinasi, jis buvo išleistas motyvuotai. Tad kodėl neįpareigojus biudžetinių organizacijų tuos motyvus paskelbti?

Matavimai ir efektyvumo kriterijai konkrečioms įstaigoms turėtų būti nustatomi subordinuojant į pagrindinį tikslą (darbo vietos + jų sukuriama vertė). Įstaigų tikslai turi būti išmatuojami ir, svarbiausia, jų neturi būti daug – daugiausia 3. Negalima leisti įstaigoms pačioms susigalvoti sau tikslų, nes pačių susigalvotieji būna skirti tik savo egzistavimui pateisinti.

Pradžia – tikslai

Premjeras A. Kubilius buvo išsakęs norą, kad Lietuva būtų valdoma (“menedžmento” prasme) kaip šiuolaikinė privati kompanija. Pritariu tokiam požiūriui. Mes, piliečiai-akcininkai, nustatome pagrindinius tikslus “menedžmentui”-Vyriausybei, o šioji tegu nuleidžia žemyn sau pavaldžioms įstaigoms tokius rodiklius (būtinai – išmatuojamus!), kurie padėtų pasiekti piliečių iškeltus tikslus.

Šioje stadijoje susiduriame su pasipriešinimu – valdžia paniškai bijo jų veiklos analizės. Jiems toji analizė yra nenaudinga. Ji apnuogins, parodys jų klaidas, dar, žiūrėk teks prisiimti atsakomybę. Analizės baimė yra visuose lygiuose.

Beje, analizės ir tikro skaidrumo bijo ir tos verslo įmonės, kurių konkurencinis pranašumas – puikūs ryšiai su valdžios institucijomis. Todėl šios vizijos kontr-koalicija būtų labai plati. Veteranams labai nesmagu, kai keičiasi žaidimo taisyklės. O nauji matavimai būtent pakeistų žaidimo taisykles iš esmės.

Faktas, kad versle, norėdamas valdyti situaciją ir uždirbti pinigus (verslo “laimės vienetus”), turi turėti tikslią apskaitą, į tikslą orientuotus ir vieni kitiems neprieštaraujančius matavimus, kontrolės mechanizmą ir motyvacijos priemones. Operatyviai gaudamas duomenis ir matydamas nukrypimus, versle imiesi sprendimų, kad nebūtų ribojamas pralaidumas, t.y. pinigų gamyba.

Faktas, kad valstybė valdoma kitaip. Yra ieškoma kompromisų, užtuot ėjus į tikslą. Kompromisas yra suinteresuotų pusių pralaimėjimas. Tuo tarpu susitarus dėl tikslų, visuomet galima rasti sprendimą, kuris tenkintų visas puses. Todėl ir pradėti siūlau nuo jų.

Pateikta 2009-10-20 22:02

Advertisements
Įrašyta kategorijoj 2009, vizija

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s