Lietuva miršta! Atsimerkit, lietuviai

Kažkada konstatavau, kad Lietuvoje mirė kultūra. Tai patvirtino vėlesni įvykiai – klounada kultūros ministro poste. Pasityčiojimo vertos politikų replikos kultūros atžvilgiu. Absurdą pranokę politinių kultūros veikėjų protinio nestabilumo ženklai: patarimai skaityti senas knygas, prisipažinimas, kad niekas dėl kultūros nieko nepadarė. Bet pamirškim kultūrą. Dar turim du tigrus, ant kurių laikosi valstybė, – tai ekonomika ir politika (trečiasis būtų kultūra). REKLAMA Pradėkim nuo politikos. Nuo farso, kuriuo pastaruoju metu mus sočiai šeria visa cirko trupė, pavadinimu „Lietuvos politikai“. Trumpai: visa Lietuvos politika – tai moteriškos prezidentės isterijos, perkreiptas premjero veidas ir turbūt visai tuščia, kaip ir plika, galva, nesugebanti priimti jokių protingų sprendimų, bei eiliniai nieko verti parlamentariūkščiai. Jeigu kažkam atrodo, kad praleidau reitingų princesę Seimo pirmininkę I.Degutienę, priminkite, ką ji nuveikė Lietuvos labui, ir aš ją prisiminsiu. Visa Lietuvos politika, teisinė sistema, teisėtvarkos struktūros visiškai nieko negalėjo padaryti prieš saujelę Garliavoje susirinkusių „teisuolių“ (turbūt su svariais akademiniais titulais). Būtų beveik anekdotas, jei nebūtų visiška nesąmonė. Kokia čia valstybė, jeigu grupelė žmonių sugeba perspjauti teismą, policiją, prokuratūrą? Ar dar galima vartoti valstybės sąvoką? Gal geriau – bandos? Minios. REKLAMA Tai paprasčiausia minia – ne valstybė. Tai pajuoka ir pasityčiojimas iš visų demokratinių vertybių. Ir, deja, joks politikas nesiėmė drąsiai ginti demokratijos idėjų. Vadinasi, jos niekam ir nerūpi. Kur prezidentės balsas? Prikimo, kai iškyla grėsmė reitingams. Oi, kaip prityla. Skaudu – jei, aišku, esi patriotas ir stengiesi dėl savo šalies. Skaudu matyti, kaip pamažu vis aštriau ir skaudžiau tyčiojamasi iš nepriklausomybę krauju atgavusios valstybės. Bet kaip būtų gerai, jei Garliavos maištas būtų blogiausia, kas vyksta Lietuvoje. Jei blogiausia būtų faktas, kad aukščiausi valstybės asmenys vaikosi reitingų, kad jie bijo nepatikti liaudžiai, kad tai viso labo reitingų klausimas ir nieko daugiau. Lietuvoje dažnai kalbama apie sąmokslo teorijas, apie tai, kad mus valdo Rusija arba JAV. Niekas niekada nebando pažvelgti logiškai. O jei mąstote logiškai, tai atsakykite man į klausimą – kaip logiškai paaiškinti Lietuvos politikų sprendimus? Ar D.Grybauskaitės veiksmai gali būti prorusiški arba priešingai – nukreipti į draugystę su JAV ir Vakarais? Kiekvienas bent truputį mąstantis žmogus gali suprasti – prezidentė savo labai pasitikinčiu balsu kalba nelogiškus dalykus: svarbu darbai, ne žodžiai. Tarsi negalima kalbėti apie darbus, kuriuos padarei. Tarsi reikėtų tylėti apie tai, kuo reikėtų dalytis su visa tauta. REKLAMA Tai paprasčiausia mintis – aš jums nieko neaiškinu, nes tai nepaaiškinama žodžiais. Tai tiesiog kažkokie darbeliai ir tiek. Pavertus juos žodžiais paaiškėtų, kad jie paremti neaiškiomis emocijomis, o ne šaltu (ir dar!) protu. Toliau: visiškai atsitiktiniai susitikimai su užsienio šalių vadovais, kas jau daug kartų aptarta. Tik pamirštama: prezidentė niekada neturi jokio svaraus paaiškinimo bet kokiam savo poelgiui. Ką ir kodėl ji daro: svarbu ne žodžiai, darbai? Nejuokinkit nuskriaustos liaudies. Pagrįskit nors vieną poelgį. Bet kur tu pagrįsi savo poelgius, jeigu jie aiškiai idiotiški – nes ką tada reikėtų kalbėti apie A.Lukašenkos draugišką priėmimą – tai buvo spjūvis į visos Lietuvos nepriklausomybės veidą. Ir kitokio paaiškinimo negali būti. Šis vizitas pamirštamas tarsi „bajeris“, bet parodė daugiau nei visi tolesni nesusitikimai su svarbiais asmenimis. Tačiau ir ne tai dar yra blogiausia. Daug blogiau, kad turėdami tokią vadovę, kuri teikė labai daug vilčių, mes pamažu suprantame, kad tai buvo tuščios, – dabar jau prarastos – iliuzijos, tušti pažadai. Oligarchai ir toliau gyvena nuostabų gyvenimą, ekonomika sminga į dugną. Lietuva miršta, o prezidentė ir toliau lieka mylima, nors nuopelnų nė iš tolo nesimato. Ji mylima kaip viltis, nors yra visiškai beviltiška. Ar skaudu tai girdėti? Taip, skaudu, bet tiesa svarbiau už liaudies simpatijas. REKLAMA Juk į esminį klausimą – ką iš tiesų nuveikė ši šalies vadovė? – galima atsakyti paprastai ir baisiai. Ištaškė aukštus pareigūnus, kurie niekam nekėlė nė mažiausio įtarimo. Įbaugino visus kitus politikus ir tiek. Nieko daugiau. Dramatizmas – bet tai artėjimas prie valstybės ardymo. Prie jos savigriovos. Aukšti pareigūnai buvo paaukoti ėriukai, kurių reikėjo norint parodyti, kad prezidentė pateisina geležinės ledi įvaizdį. Įvaizdis yra viskas, bet jis tarnauja ne valstybės labui, o prezidentės (galbūt slepiamoms) ambicijoms. D.Grybauskaitė gali sakyti ką tik nori, bet jos sprendimai netelpa į jokios politinės sistemos ir jokios logikos rėmus. Jie absurdiški. Ar verta juos minėti? Ne – tai ne humoristinis tekstas. Bet ateis diena, kai visi Lietuvos žmonės tai supras, ką išsirinko ir taip mylėjo ir tada jos reitingai smigs į patį dugną. O lietuviai tai supras, kai ši šalis pamažu bankrutuos, kai užsienio valstybės nenorės bendrauti ir liks tik ištikimas draugas A.Lukašenka. Tai, kad prezidentė išlaiko totalitariniam vadovui prilygstančią tvirtą pozą, reiškia tik tiek, kad ši moteris dar nesuprato: jei reikėjo labai daug mokytis, jei norėjo tapti Lietuvos vadove. Valstybės valdymas – tai ne politinė ekonomija. Tai filosofija, sociologija ir psichologija. Idėja – jos tyrimas – ir pritaikymas. Būtent to reikėjo pasimokyti. Bent jau truputį, laisvalaikiu. Niekas nesiginčija, kad D.Grybauskaitė gelbsti eurą, kai smunka litas. Ir gąsdina visus. Tik ne visi jos išsigąsta. O kiti politikai? Ką apie juos pasakyti? Kalbant apie A.Kubilių, galima tik liūdnai pastebėti, kas nutinka žmogui, kuris išvis nesupranta, ką daro – jis tampa vertas gailesčio. Visai teisingai jis pasielgė su mokesčių politika – visi buvo išsigandę, reikėjo kažką daryti, taupyti. Tačiau reikėjo pripažinti, kad buvo privelta aibė, jei ne begalybė klaidų: per dideli mokesčiai spaudai, knygoms, smulkiam verslui, per daug atimta iš jautriausių socialinių sluoksnių. Nepamatuotai daromi sprendimai lėmė milžinišką premjero nepopuliarumą, nors jis viso labo griebėsi šiaudo – bet mes ir toliau skęstame. Nes skęsta mūsų ekonomika. Reikėjo iš anksto galvoti, kad milžiniškai didės nedarbas, kad žlugs ištisi verslo sektoriai – reikėjo tam ruoštis pačioje krizės pradžioje. Bet jau aišku, kad tikėtis protingų sprendimų iš politikų – neįmanoma. O iš tų, kurie sakosi suprantą ekonomiką? I.Šimonytė – drąsi moteris. Ji įsitikinusi, kad nėra jokių alternatyvų dabar jos vykdomai politikai. Juokinga. Pati ekonomika yra tokia dinamiška, kad ja laviruoti yra vienas iš didžiausių ir elastingiausių menų. Gal reikėjo kai kur surizikuoti. Vadovėlių negali būti. Rinka nenuspėjama – bet pažvelkime į Lenkiją, Estiją. Ar tikrai nėra iš ko mokytis? Kaip pasakytų geras mokytojas: yra tokių mokinių, kurių joks vadovėlis neišmokys. Mes turim rimčiausią ekonominę problemą – politikus, kurie daro tai, kas iš šalies žvelgiant yra lengviausia ir kvailiausia. Jei krizė – atimk iš liaudies viską. Tai kas, kad vėliau neatsigaus. Bet „mes patys susitvarkysi“. Gal geriau – išsižudysim? Žinoma, dar galima daug ilgai ir nuobodžiai kalbėti apie paskirus ir vienadienius reiškinius – įvairius savaitės apžvalgininkų kąsnelius. Bet tai jau laiko gaišimas. Iš tiesų politikoje, ekonomikoje ir kultūroje kažką lemia tik išsikeltas tikslas. Būtent tikslas ir sukuria šią triadą. Visai nesvarbu, kaip sugebėsi išsisukti iš krizės – jeigu tai legalu. Visai nesvarbu, kaip pasieksi puikių rezultatų bendraujant su užsienio šalimis. Ar kas nors esate girdėję, kokių tikslų turi D.Grybauskaitė, A.Kubilius, I.Degutienė? Jie – šia prasme – tušti žmonės. Be idėjų ir be tikslų. Nekalbant apie tuos, kurie sėdi Seime – ten esantieji verti tik humoro laidų. Lietuva, kaip niekada per visą šio žodžio vartojimo laiką, neturi asmenybių su tikslais, vizijomis ir idėjomis. Su aiškiais orientyrais, kurie vestų šalį į priekį. Sąjūdžio veteranai jau išeina į pensiją. Kas juos pakeis? Ar matote tokių? Aš – ne. Todėl ir sakau: Lietuva miršta! Atsimerkite, lietuviai. Ir drąsiai siūlykite savo idėjas tiems, kurie jų neturi. Kitaip – mes jau istorija. Jeigu ir taip ja netapsime per viską išmanančius idiotus.

Skaitykite daugiau: http://lietuvosdiena.lrytas.lt/-12750546901274085398-lietuva-mir%C5%A1ta-atsimerkit-lietuviai.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s