Komandiškumas. LA4

Tai tik aksiomos pradžia. Jos turinys bus pildomas ir tobulinimas diskutuojant su skaitytojais. Keletą metų  AsLietuvai.org idėjų talkoje tyrinėjus įvairiausius sprendimus, scenarijus ir strategijas Lietuviams ir Lietuvai, o taip pat Rytų Londono Lietuvių bendruomenės diskusijų išdavoje prieinu prie tam tikrų aksiomų:

4. Komandiškumas, gebėjimas bendrauti, susikalbėti, susitarti su pačiais įvairiausiais ir tam tarpe – sunkaus charakterio žmonėmis, gebėjimas greitai suvokti savo vaidmenį bet kokioje komandoje ar kintančioje gyvenimo situacijoje yra stuburinė žmogaus asmenybės savybė.

Žinios – tik antroje vietoje.

Jei atvirkščiai – gauname Lietuvišką atvejį, kuriame jauni žmonės kaunasi bet kokia kaina gauti studijų baigimo sertifikatus, tačiau išvykę į platų pasaulį su jais dirba tik trečiarūšius darbus.

Jei žmogus neturi asmenybinio pamato, o daug žinių – jis labai geros nuomonės apie save, tačiau nesugeba elementariai komunikuoti su kitais žmogiškame lygyje, todėl realiai lieka už bedruomenės (ir ypač – Pasaulinės) ribų. Lietuviai itin nepasitiki vieni kitais, yra susvetimėję, vengia vieni kitų užsienyje, kas rodo tikrąją realią santykių situaciją jau esamą Lietuvoje, tik nematomą, nes žmonės priversti bendrauti vieni su kitais net nenoromis.

Sprendimas:
Lietuvoje būtina pradėti masinius komandinius sportinius žaidimus ore ir visų pirma – vaikams moksleiviams nuo 10-11 metų ar net anksčiau.

Skaitykite visą skyrių iš knygos

Citata
“…Svarbiausias ir dažnai vienintelis reikalavimas buvo tvirtas charakteris, susitvardymas ir šaltakraujiškumas bet kokiomis aplinkybėmis. Buvo manoma, kad žinias galima įdiegti vėliau (arba apskritai nereikia vargintis: geriau pasamdyti žmonių, turinčių profesionalių žinių), o preleidęs galimybę “suręsti charakterį”, šios spragos nebeužtaisysi.

Charakterio tvirtybė, manė anglai, leis jaunuoliui tapti karvedžiu, įmonės vadovu ar ministru bet kurioje srityje, bet kuriame imperijos kampe ir bet kuriomis aplinkybėmis.
Geriausiai charakterį lavina sportas, ypač komandinės sporto šakos.  
Net ir šiais laikais labiausiai gniuždantis, galima sakyti, beviltiškas žmogaus darbovietėje vertinimas yra: “He is not a team player”, tai yra kad jis – ne komandos žaidėjas.
Nors individualūs pasiekimai vertinami ir individualizmas yra neatsiejama tiesė, bendravimas su kolektyvu, sugebėjimas kalbėtis ir sutarti su skirtingais žmonėmis, sugebėjimas kartu siekti tikslo laikomas absoliučiai privalomu.
Kitas pasakymas, kuriuo dėl savo asmeninių savybių žmogus beveik nurašomas (ir iš pirmo žvilgsnio nesusijęs su sportu – bet tik iš pirmo žvilgsnio): “He is taking himself too serious”, tai yra “Jis pernelyg rimtai apie save galvoja” (kiti gal sakytų – “jis pernelyg susireikšmina”…
…Gerose mokyklose jauni žmonės iš esmės buvo auginami ir auklėjami kaip veislė – ne kaip specialistai, ne kokios nors srities žinovai, bet kaip veisliniai žmonės, tinkami bet kokiam vadovavimui, bet kokiai lyderystei. Žodis “veislė” (the breed) anglui įžeidžiamai neskamba. Ir epitetu “veislinis” žmogaus neįžeisi: tai reiškia garą kalbą, geras manieras ir kilnumo įspūdį, kurio su niekuo nesupainiosi…”
Skyrius “Sportas – didžiausias nacionalinis nesusipratimas” 166p. iš knygos “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį” Trečioji laida. Andrius Užkalnis, Baltos lankos. 2010.
Reklama
Įrašyta kategorijoj 2011, aksioma

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s