Bet kokiai organizacijai, organizmui ar valstybei yra būtina žinoti savo realią, objektyvią būklę iš šalies.

Žmogui tokią rolę materialiame pasaulyje vaidiną veidrodis.

Net (ir juo labiau) jei ji labai didelė, svarbi, sėkminga ir galinga – gyvenimas, gamta visada teikia netikėtumus, neapibrėžtumus ir pavojus nuklysti nuo kurso, užmigti ant laurų.

Jei organizacija neturi grįžtamojo ryšio, ją gali užklupti postūmiai, pamokos, koreguojantys poveikiai ir net smūgiai ši šalies. Skausmingi, gal net pavojingai laužantys smūgiai.

Todėl kiekvienai apdairiai organizacijai verta, patartina ir būtina savo viduje įsidiegti save stebintį ir savidisciplinuojantį mechanizmą.

Valstybės masteliu tokias funkcijas, berods, turi atlikti Valstybės Kontrolė, konstituciškai Seimo pareiga kontroliuoti Vyriausybės darbą, pilietininkai apskritai yra Valdžią prižiūrintis tautos aktyvas.

Kokia, kokios savikontrolės formos privalo atsigauti Lietuvoje arba nuolat tobulėti?