Lietuvos susinaikinimo fenomenas. Delfi.lt ir žurnalas “Psichologija Tau“

 

Šis puslapis atspausdintas iš DELFI interneto vartų.

Adresas http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=20045680

Lietuvos susinaikinimo fenomenas

Dr. Gintaras Chomentauskas, dr. Dainius Pūras, Žurnalas “Psichologija Tau“

2009 sausio mėn. 13 d. 10:07

© DELFI (G.Urnikaitės nuotr.)

Kad gyvename keistoje ir liūdnoje visuomenėje, liudija ne tik retai besišypsantys veidai, bet ir negailestingi skaičiai. Ne vienas ir ne du, bet visas būrys faktų rodo – visuomenė rimtai serga. Posovietinių visuomenių tyrimai po 1990 m. užfiksavo akivaizdų buvusios socialistinės visuomenės gyventojų gyvenimo trukmės mažėjimą. Žlugus Sovietų Sąjungai ir komunistiniams režimams, Vidurio ir Rytų Europoje susiformavo apie 30 naujų valstybių, nusiteikusių plėtoti demokratiją ir rinkos ekonomiką. Šiame didžiuliame regione, kur gyvena apie 400 mln. žmonių, įvyko precedento neturinti sveikatos ir mirtingumo krizė.

Ją tyrę autoriai Giovanni Cornia ir R. Pannicia ir kt. atkreipė dėmesį į tai, kad 1990–2000 m. mirė net keturiais milijonais daugiau žmonių, negu prognozuota pagal statistinius rodiklius. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė daugelyje posovietinių šalių, taip pat ir Lietuvoje, iki šiol mažėja ar yra mažesnė nei iki 1990 m.

Kas atsitiko? Juk objektyviai Lietuvoje gyvenimas pastarąjį dešimtmetį (iki dabar užklupusios krizės) nuolat ir sparčiai gerėjo. BVP 2001–2007 m. laikotarpiu kasmet augo nuo 6,6 iki 8,8 procento (Baltijos regiono tigras!). Nedarbas nuo 17,4 proc. 2001 m. sumažėjo iki 4,3 proc. 2007 m., o vidutinis darbo užmokestis pakilo nuo 982 iki 1 813 litų (Statistikos departamento duomenys). Paradoksas – gyvename demokratinėje visuomenėje, kyla gyvenimo lygis, gerėja medicininis aptarnavimas, o žmonės gyvena trumpiau… Koks paslaptingas virusas šienauja Lietuvos gyventojus?

Vaizdas darosi aiškesnis, kai palyginame Lietuvą su kitomis šalimis pagal mirtingumo priežastis.

1 lentelė. Pagrindinės mirties priežastys Lietuvoje (Atlas of health in Europe, 2008)

Rodikliai (2005 m.) Lietuva ES šalys
Iš viso mirusiųjų iš 100 000 gyventojų 1 081,6 678,1
Mirusieji dėl širdies ir kraujagyslių ligų, visos amžiaus grupės 562,8 272,7
Mirusieji dėl piktybinių auglių, visos amžiaus grupės 194,7 184,1
Mirusieji dėl išorinių priežasčių ir apsinuodijimo, visos amžiaus grupės 156,4 42,4

Šioje lentelėje akivaizdžiai matome, kad Lietuvoje net beveik keturis kartus dažniau mirštama dėl išorinių priežasčių. Lyginant Lietuvos vyrų (jie, atrodo, yra labiau pažeidžiami), mirusių dėl išorinių priežasčių, skaičių su kitomis Europos šalimis darosi dar baisiau – gyvename tarsi karo zonoje – Lietuvoje dėl šių priežasčių miršta beveik 10 kartų daugiau nei, pavyzdžiui, Nyderlanduose (žiūr. 1 pav.)!

1 pav. Vyrų, mirusių nuo išorinių priežasčių, skaičius 100 000 gyventojų (Atlas of health in Europe, 2008)

Taigi Lietuvoje siaučia ne badas ir ne maras. Lietuvoje 2007 metais kas aštuntas žmogus (iš viso 5 246) mirė nuo išorinių priežasčių (Demografijos metraštis, 2008). Maždaug taip pat – visą pastarąjį dešimtmetį. Kokios šios keistos epidemijos priežastys?

Diagnozė: naikiname patys save

Terminu „nuo išorinių priežasčių“ apibūdinamos įvairios mirties priežastys: traumos, apsinuodijimas, paskendimas ir kt., kai galime su išlygomis sakyti: įvyko nelaimė. Tačiau čia taip pat įtraukiamos mirtys, nulemtos elgesio, kuriame lengvai galime įžvelgti savižalos požymių (savižudybės, mirtys nuo apsinuodijimo alkoholiu, mirtys per eismo įvykius, kurių dažnai kyla dėl rizikingo vairavimo ar vairavimo išgėrus).

Savižala psichologai dažniausiai vadina elgesį, kurį asmuo renkasi, nors ir žino apie realią ar galimą tokio elgesio žalą. Į šią kategoriją pirmiausia patektų bandymas nusižudyti ar savižudybė, kai tikslingai siekiama sau pakenkti. Tačiau prie tokio elgesio priskirtinas ir piktnaudžiavimas alkoholiu (juk iš anksto aišku, kad iš ryto ir galvą skaudės, ir sveikatos nebus), ir rūkymas (juk ant kiekvieno pakelio užrašyta „Rūkymas žudo“), ir rizikingas elgesys (pavyzdžiui, agresyvus vairavimas, lėkimas 200 km per valandą greičiu ar vairavimas išgėrus). Nors šiais atvejais asmuo sau pakenkti gal ir nenori, tačiau jis žino apie tokio elgesio galimą žalą.

Padarę prielaidą, kad būtent savižalos paplitimas Lietuvoje ir yra „epidemijos sukėlėjas“, pradedame įžvelgti dėsningumus.

2 lentelė. Mirčių dėl išorinių priežasčių struktūra Lietuvoje 2007 m. (Demografijos metraštis, 2008)

Skaičius 100 000 gyventojų
Išorinės mirties priežastys 155,4
Iš jų:
savižudybės 30,4
transporto įvykiai 26
nukritimas 15,3
apsinuodijimas alkoholiu 14,3
paskendimas 11,3
nužudymas 7,2

Lentelėje pavaizduota mirčių dėl išorinių priežasčių struktūra 2007 m. rodo, kad dažniausia mirties priežastis – pačių žmonių sąmoningas elgesys, kai prieš save pakeliama ranka (savižudybės). Pagal šį rodiklį jau daugiau nei dešimtmetį pirmaujame pasaulyje. Kitos reikšmingos dedamosios – mirtys nuo apsinuodijimo alkoholiu (tai dažniausiai nutinka nuolat piktnaudžiaujantiesiems alkoholiu) ir žuvusieji per transporto įvykius. Pagal šiuos abu rodiklius irgi esame lyderiai ES. Kaip rašėme anksčiau, yra pagrindas teigti, kad šios mirtys susijusios su savižala. Hernetkoski K.; Keskinen E. (1998), pavyzdžiui, nustatė, kad Suomijoje net 7,4 procento žūčių avarijose yra paslėptos savižudybės, o 20 proc. susiję su rizikingu, aplaidžiu vairavimu ar vairavimu išgėrus. Taigi ir „karas keliuose“ dažnai būna „karas prieš save“…

Tendencija žaloti save ir gali būti šios keistos epidemijos sukėlėja. Jei taip, tai mirtys nuo skirtingų priežasčių, hipotetiškai siejamos su savižala, turėtų didėti ir mažėti pagal tą patį dėsningumą – visos didėti (kai hipotetiškai didėja visuomenės savižalos tendencija) ir mažėti (kai hipotetinis veiksnys mažėja). Mūsų atlikta statistinė linijinė regresinė 60 savivaldybių 2001–2007 metų duomenų analizė rodo, kad iš esmės taip ir yra. Nustatėme: savižudžių, mirusiųjų nuo apsinuodijimo alkoholiu, nuo piktybinių navikų, atsiradusių dėl rūkymo, žuvusiųjų avarijose skaičiai tarpusavyje susiję (su tam tikromis išlygomis) ir pagal vieno jų kitimą iš esmės galima prognozuoti kitų pokyčius. Taigi, visų jų šerdyje, tikėtina, glūdi tendencija žaloti save.

Kodėl agresiją kreipiame į save?

Corbis

Konstatuoti, kad lietuviai linkę žalotis, moksliškai įdomu. Tačiau kas iš to? Juk galvodami visuomenės pokyčius turime suprasti, dėl kokių socialinių ir psichologinių priežasčių ši tendencija atsirado ir kas ją palaiko.

Į tai, kad staigus socialinis ir ekonominis pokytis gali turėti stiprų neigiamą poveikį, žymus prancūzų sociologas E. Durkheimas atkreipė dėmesį dar praėjusio šimtmečio pradžioje: „Jei socialinėje sanklodoje įvyksta rimtų pokyčių, pavyzdžiui, dėl staigaus augimo ar netikėtos katastrofos, žmonės labiau linkę elgtis save žalojančiu būdu.“

Pokytis veikia netiesiogiai – jis veikia subtilias žmonių tarpusavio santykių sistemas, sukeldamas „anomiją“, t. y. visuomenės vertybių ir normų devalvaciją bei sukeldamas asmens susvetimėjimą su jį supančia socialine aplinka. Plėtodamas E. Durkheimo mintis, L. Srole (1956) nustatė penkis anomijos komponentus: 1. Asmens vertinimas, kad bendruomenės lyderiams nerūpi žmonių poreikiai arba jie yra nusišalinę. 2. Suvokimas, kad socialinė tvarka yra nestabili ir neprognozuojama. 3. Požiūris, kad asmuo grįžta atgal, palyginti su jo anksčiau pasiektais tikslais. 4. Gyvenimo beprasmiškumo jausmas, kylantis dėl socialinių normų nuvertėjimo ar praradimo. 5. Suvokimas, kad esami tarpasmeniniai santykiai nebeteikia paramos ir nėra produktyvūs.

Ar prielaida, kad socialinių santykių pokytis gali labai paveikti žmonių psichinę ir fizinę būklę, teoriškai pagrįsta? Tyrimai rodo – taip. Žmogus yra socialinė būtybė. Mums kaip duonos reikia saugumo, paramos, bendravimo. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo: kai šių dalykų negauname, „streikuoja“ ne tik sveikas protas, bet ir kūnas. Taigi, ieškodami socialinių savižalos priežasčių socialiniuose santykiuose, nenukeliaujame į mokslinės fantastikos sritį… Tad tai, kas vyksta Lietuvoje, yra labai informatyvu.

Visuomenės darną galima sieti su tuo, kiek mes pasitikime pačių susikurta valstybe, jos institucijomis, lyderiais, o tai iš esmės rodo, kiek mes pasitikime vieni kitais. Juk būtų normalu, jei dauguma žmonių didžiuotųsi savo išrinkta valdžia taip, kaip šiandien Baraku Obama džiaugiasi JAV piliečiai. Juk būtų normalu, jei žmonės pasitikėtų tomis struktūromis, kurios pačios visuomenės yra sukurtos ir skirtos jos narių saugumui ir apsaugai užtikrinti. Deja, mūsų šalyje yra kitaip. 2008-aisiais („Eurobarometras“ 69, 2008: apklausa vykdyta 2008 kovo mėn.) Lietuvoje Seimu pasitikėjo tik 12 proc. apklaustųjų, o Estijoje – 36 proc., Suomijoje – 66 proc., Švedijoje – 60 proc., Danijoje – net 76 proc. Lietuviškasis fenomenas? Taip, juk mes patys rinkome geriausius atstovus, tad lyg ir turėtume jais didžiuotis, kaip didžiuojamės geriausių Lietuvos krepšininkų pergalėmis. Tačiau kas atsitinka, kad mūsų pačių išrinktieji mums tampa tokie atgrasūs? „Tautinį“ fenomeną atspindi ir mūsų požiūris į visuomenines institucijas, kurios mūsų pačių yra sukurtos mums ginti. Jomis mes irgi nepasitikime! Skaičiai: policija Lietuvoje pasitiki 34 proc. Palyginkite su Suomija, kur policija pasitiki – 91 proc., Danijoje – 88 proc., Švedijoje – 75 proc., o Estijoje – 74 proc.!

Mūsų laimės supratimas irgi keistokas. Individualistiškas, formalus ir… klaidingas. Laimę mes net keturis kartus dažniau nei danai siejame su pinigais. O žmonių tarpusavio ryšys? Draugystė? Mes ją su laime siejame keturis kartus rečiau nei danai, nors būtent žmonių bendravimo ypatybės daro žmogų ir laimingesnį ir sveikesnį.

Pateikti duomenys leidžia manyti, kad mūsų šalyje susiklostė savita socialinių santykių terpė, kuriai būdingas žmonių susvetimėjimas ir atitolimas nuo savo valstybės, individualizmas, vienišumas, nepasitikėjimas. E. Durkheimas pasakytų – anomija. Atrodo, kad susikūrėme socialiai nuodingą terpę, kuri daro milžinišką įtaką mūsų psichinei ir fizinei sveikatai.

Norėdami geriau suprasti, kas vyksta mūsų širdyse ir kodėl esame linkę naikintis, 2008 rugsėjo mėnesį apklausėme Lietuvos gyventojus (apklausą „Žmogaus studijų centro“ užsakymu atliko TNS „Gallup“). Gauti rezultatai ir jų faktinė analizė praskleidžia savižalos priežasčių uždangą.

Plaukiame nevaldomu laivu ir ne ten, kur norime

86,1 proc. apklausos dalyvių teigia, kad dabartiniai politiniai ir ekonominiai pokyčiai Lietuvoje neatitinka jų norų. Atrodytų, kad jaučiame, kad plaukiame ne ta kryptimi. Tai savaime nėra blogai, juk pastebėję, kad nukrypome nuo kurso, galime pasukę vairą koreguoti kryptį. Deja, rezultatai rodo, kad jaučiamės bejėgiai tai padaryti. Net 80,7 procento apklaustųjų į teiginį „Jaučiu, kad galiu daryti poveikį visuomenės gyvenimui“ atsako „ne“ arba „tikrai ne“. Gal jaučiamės maži, nepakankamai įtakingi, bet tikimės, kad mums padės pareigūnai, kuriuos dėl to ir maitiname? Atsakymas – irgi ne. 63,9 proc. apklaustųjų sako: „Maža prasmės kreiptis į pareigūnus, nes iš tikrųjų jiems nerūpi eilinio žmogaus problemos.“

Pamėginkite numatyti, ką jaus ir kaip toliau klostysis gyvenimas asmens, kuris jaučia, kad gyvena ne taip, kaip nori, ir mano, kad nei jis pats, nei kiti negali jam padėti? Tikėtina, kad jūsų vaizduotė pagrįstai nupiešė nelabai patrauklią šio žmogaus ateitį – liūdną, lydimą bejėgiškumo ir nevilties.

Suicidologai teigia: beviltiškumas ir neviltis tiksliausiai apibūdina nusižudyti ketinančio asmens būseną. Ar galime teigti, kad tokia didelė tautos dalis yra rizikos zonoje? Atrodo, taip, nes 8,9 proc. apklaustųjų kartą ar daugiau per paskutiniuosius metus galvojo nusižudyti. Spręskite patys – tai daug ar mažai…
Savižala susijusi su socialiniais santykiais

Pateiktus procentus lengva suvokti, tačiau jie nebūtinai atspindi reiškinių tarpusavio ryšį. Kai padarėme koreliacinę ir faktinę atsakymų į klausimus analizę, pamatėme kelis svarbius dalykus. Pirma, savižalos formos (didesnis alkoholio vartojimas, rūkymas, rizikingas elgesys ir ketinimas nusižudyti) yra susijusios (reikšmingai koreliuoja viena su kita). Antra, savižala būdingesnė asmenims, kurie nesijaučia reikalingi visuomenei, jaučiasi vieniši, praradę pasitikėjimą visuomenės normomis ir jos nariais, nesididžiuoja esą Lietuvos piliečiai, yra nelaimingi ir nepatenkinti savo gyvenimu. Beveik visi šie aspektai taip pat būdingi ir asmenims ketinantiems emigruoti.

Rezultatai piešia kiek aiškesnį Lietuvos fenomeno vaizdą. Nepatrauklūs ir visame pasaulyje išsiskiriantys mūsų visuomenės portreto bruožai – savižudžių, alkoholikų, „karo keliuose“ aukų, bėgančių iš šalies žmonių gausa – yra susiję su socialinio gyvenimo ypatybėmis ir mūsų psichine reakcija į jas. Ar galima pakeisti šią pražūtingą tendenciją?

Reikia nusiimti juodus akinius ir prisiversti jų neužsidėti

Net 56 proc. apklaustųjų teigė, kad ekonominė situacija per pastaruosius penkerius metus pablogėjo (apklausa daryta iki krizės). Tai akivaizdi netiesa, nes per tuos metus gyvenimo lygis kaip niekad sparčiai augo. Kodėl matome iškreiptai? Faktinė analizė parodė, kad žmonės vertina socialinę realybę labai apibendrintai. Tai yra, jei jie mano, kad Lietuvoje daugėja nusikaltimų, tai jie mano, kad blogėja ir politinės, ir ekonominės situacija (ir atvirkščiai). Pesimistinis nacionalinis charakteris? Galbūt. Bet mūsų manymu, žymiai svarbesnis yra informacinis laukas, kuriame gyvename. Jį kuriame mes patys, savo nuolatinėmis kritiškomis šnekomis apie viską, kas mus supa, kuria valdžios vyrai nuolatiniu „krizenimu“ ir – turbūt labiausiai – panašių tradicijų persunkta žiniasklaida.

Svarstydamas galimas nerimo, negatyvizmo priežastis vienas iš mūsų pasidalijo savo patyrimu, ir jis pasirodė bendras visiems mums: „Kai grįžtu gerai pasiilsėjęs ir atsipalaidavęs iš užsienio į Lietuvą, tereikia įlipti į lėktuvą ir paimti į rankas laikraštį – iš karto širdį suspaudžia nerimas, o iš veido dingsta šypsena“. Norėdami patikrinti, ar tik mūsų, tyrimo autorių, tokia nestabili emocinė būsena, nutarėme atlikti keturių Lietuvos ir trijų užsienio (Lenkijos, Didžiosios Britanijos, JAV) didžiausių dienraščių turinio analizę. Ar skiriamės nuo jų? Tikrai taip. Pirmame Lietuvos dienraščių puslapyje spausdinamų straipsnių apie nelaimes ir nusikaltimus buvo 22,8 procento, o „Rzeczpospolitoje“ – 2,4 proc., „The New York Times“ – 2,9 proc. Atrodo, kad užkandžiui mums dažniausiai siūlomos siaubo istorijos. Ar tikrai tokias užsisakytume, jei turėtume alternatyvą?

Kitas skirtumas – Lietuvos dienraščiai subjektyviau, t. y. pateikdami išankstinį vertinimą, pristato žinias. Tai ypač būdinga politiniams straipsniams. Net 53,5 proc. tokių straipsnių antraštės buvo su išankstine neigiama nuostata. Panašiai neigiamai mūsų dienraščiai pristato nelaimes (55,3 proc.) ir nusikaltimus (62,5 proc.). Tad teigiamesniam požiūriui apie politikus susiformuoti yra labai maža galimybių. Sakote, kokie yra, tokius ir aprašom… Gal. Bet tokiame informaciniame kontekste nieks nenustebs, jei ir angelui bus pripiešta uodega.

Negatyvistinis požiūris neapsiriboja žiniasklaida. Televizijos dispute politikai patys pila purvus vienas ant kito, visiškai neskirdami laiko problemos analizei. Tarsi mums rūpėtų, kuris iš jų protingesnis ar tyresnis, labiau negu tai, kaip jie ruošiasi spręsti mums svarbius klausimus ir iš kokių alternatyvų galime rinktis. Pripratome analizuoti, kas yra teisus, užuot susimąstę, kokia yra tiesa.

Partijų, visuomenės veikėjų tarpusavio santykių aiškinimasis ir nuolatinis siekis diskredituoti kitą pusę jau davė apčiuopiamų rezultatų. Partijos – reitingų dugne, žmonių pasitikėjimas valdžios institucijomis – irgi. Savižudiškas politinių veikėjų elgesys? Taip. Kodėl jie taip elgiasi? Iš kvailumo. Iš bendrumo jausmo ir pagarbos kitam nebuvimo. Iš nesupratimo, kad plaukiant šiuo nedideliu Lietuvos laivu pirmiausia reikia sutarimo ir mokėjimo išlaikyti pozityvią atmosferą. Kitaip tik siūbuosime laivelį, plauksime ratu ir riesimės.

Reikia atkurti bendrumo jausmą, pasitikėjimą savo jėgomis ir rasti vienijančių tikslų

Kai kurie šaunūs dalykai įvyksta savaime. Sąjūdžio laikais nereikėjo papildomos biudžeto eilutės, kad milijonai sustotų Baltijos kelyje susikibę rankomis. Jausdami brolybę ir siekdami bendro tikslo žmonės, nors ir patirdami didžiulius sunkumus, sunešė savo kuklias brangenybes valstybei paremti. Patys. Be palūkanų. Dovanai.

Vienijantis tikslas, bendrumas, pasididžiavimas savo kraštu nėra vien gražios frazės. Šie dalykai gydo. Keli pagrindžiantys argumentai.

Laikotarpiais, kai reikia tautos sutelktumo, pavyzdžiui, per karą, savižudybių skaičius būna mažesnis. Savižudybių mažėjimo tendencija buvo per „perestroikos“ (1984–1990 m.) Sovietų Sąjungoje, kai savižudžių vyrų sumažėjo 32 proc., o moterų – 18 proc. Šis pokytis dažnai siejamas su tada vykusiomis demokratinėmis reformomis, kurios sukėlė daug vilčių ir geresnio gyvenimo lūkesčių bei sutelkė visuomenę jų siekti. Tuo pat metu labai stipriai sumažėjo ir alkoholio vartojimas (Wasserman D., Varnik A., Dankowicz M., 1998). Tą patį matėme ir Sąjūdžio laikotarpiu.

Tačiau vėliau įvykiai klostėsi nebe taip palankiai. Prasidėjus revoliucinėms permainoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, buvo prognozuojamas greitas ir gana neskausmingas perėjimas prie demokratijos ir rinkos ekonomikos. Manyta, kad per 5–10 metų atkurtose naujose demokratinėse šalyse susiformuos stiprios pilietinės visuomenės, kontroliuosiančios valdžios institucijas, ir sustiprėjęs socialinis kapitalas padės šioms visuomenėms pasveikti nuo bejėgiškumo ir beviltiškumo nuostatų. Deja, praėjus 10 ir dabar jau 20 metų, konstatuojama, kad pilietinės visuomenės plėtra daugelyje šių valstybių yra labai lėta ar net sustojusi, o daugumą visuomenės narių yra apėmusios išgyvenimo nuostatos – paskatos rūpintis vien savo asmeniniais ir grupiniais interesais nusveria paskatas investuoti į viešąjį interesą, netikint, kad sveikos pilietinės visuomenės sukūrimas ilgainiui (t. y. nebūtinai rytoj ar kitąmet) apsimoka kiekvienam asmeniškai (Genov N., 2000). Tai ryškiai matome Lietuvoje: „Gyvenk šia diena – kaip bus ateityje, taip ir bus“. Taip teigia net pusė mūsų tyrimo dalyvių. Su tokiomis nuostatomis ateities nepastatysi.

Pilietiškumo jausmo ir bendro intereso praradimas turi didžiulę kainą. I. Kickbusch (2002) moksliškai įrodo, kad sergamumas ir pablogėję visuomenės sveikatos rodikliai tiesiogiai susiję su tuo, kad dauguma visuomenės narių prarado pilietiškumo jausmą. Mūsų tyrimas irgi patvirtina savižalos ir tokių nuostatų ryšį.

Ką daryti?

Mūsų laukia ilgas kelias, kurio pradžia – patraukli, jauki, Lietuvos vizija. Vizija, kuri skirta ne turistams pritraukti. Mums reikalinga vizija, kuri atspindėtų norą kartu gyventi ir kurti Lietuvoje, mūsų pageidaujamo gyvenimo būdo ir vertybių vizija.

Atsakomybė – ne teorinė, o praktinė – už tai tenka kiekvienam iš mūsų. Šiemet vaikštinėjant Prahos senamiesčio gatvėmis prie manęs priėjo parduotuvėlės savininkas ir mandagiai paprašė pakelti man netyčia iškritusią mandarino žievelę. Šis žmogus jaučia atsakomybę ir kuria gražų Prahos senamiestį, gal net nesusimąstydamas apie tai, ką jis daro. Jis tiesiog prisiima atsakomybę už tai, kad būtų švariau.

Didžiulė atsakomybė tenka valdžiai, kuri turi iš esmės pakeisti požiūrį į tai, ką ji daro ir kam ji reikalinga. Valdžia turi suprasti, kad ne vairuoja automobilį, ne skirsto biudžetą, bet savo sprendimais keičia žmonių gyvenimus: mus įkvepia, suteikia energijos ir pasitikėjimo, mus vienija ar skaldo, ramina ar varo į neviltį. Žmonių noras gyventi Lietuvoje, jų laimės ir bendrumo jausmas turėtų būti pagrindinis jų veiklos tikslas ir matas. Ne BVP. Ir tikrai ne subalansuotas biudžetas.

Mums reikia susigrąžinti pasitikėjimą savo jėgomis ir savigarbą. Nepriklausomybės laikotarpiu, kuriuo įvyko istorinis mūsų tautos atgimimas, neiškėlėme nė vieno didvyrio, kuriuo šiandien galėtume didžiuotis, kuriuo galėtų sekti mūsų ainiai. Visus suplakėme ir ištepliojome. O juk buvo ir daug pasiaukojančių, pagarbos vertų žmonių. Yra ir šiandien. Mokslininkų, politikų, verslininkų. Tačiau kažkodėl „Nokia“ fenomeną giriame ir studijuojame, o „Vilniaus prekybos“ verslo istorija kažkodėl daugeliui atrodo niekinga. Kažkodėl televizijos laidos su žavesiu giria kur nors Dubline kirpyklą atidariusią moterėlę, tačiau paniekinančiai pristato vietinį prekeivį, parduodantį automobilius į Kazachstaną. Mums kaip vandens kasdien reikia greta esančių sėkmės istorijų, didvyrių. Kad galėtume turėti pavyzdį, juo sekti ar girtis kaimynystėje gyvenančiu sėkmės lydimu žmogumi.

Džiaugtis artimo sėkme mums, atrodo, iš tiesų reikia pastangų. Tačiau tik iškeldami ir palaikydami vieni kitus mes galime tikėtis ir didesnio pasitikėjimo, sutelktumo, susitapatinimo su savo tauta. Palaipsniui – pasididžiavimo, kad priklausome šiai šauniai tautai.

Tai įmanoma. Tai jau patyrėme. Tai turime susigrąžinti.

Straipsnyje naudojama studijos, kurią atliko „Žmogaus studijų centras“ Lietuvos ūkio ministerijos užsakymu, medžiaga. Visa studija publikuojama  adresu

 

Reklama

Karaliaus didybė – gausi tauta;
be tautos valdovas yra niekas.
Pat 14:28

%d bloggers like this: