Senatas / senatas.lt

Tai organizacijos AšLietuvai siūlymas Lietuvoje kurti antruosius arba aukštuosius Seimo (parlamento) rūmus, kurie dar vadinami Senatu arba Jungtinėje Karalystėje tai yra Lordų Rūmai.

Senatus turi Lenkija, Rusija, Jungtinė Katalystė, Šveicarija, JAV, Italija, Indija, Japonija, Prancūzija ir daug kitų šalių.

Japonų senatas
Japonų senatas

Projektas Senatas.lt – AšLietuvai idėjų kampanijos rezultatas. Vienas iš rezultatų.

Ieškant sprendimų Lietuvos kompleksinėms problemos paaiškėjo, kad Lietuvos politikos kokybę ir efektyvumą galima padidinti Seimą “upgradinant“ iki klasikinės dviejų rūmų parlamento sistemos, kurioje šalia atstovų rūmų dar įsteigiami ir aukštieji rūmai arbe senatas.

Jungtinėje Karalystėje veikia vienas seniausių ir geriausių parlamentų pasaulyje ir jis turi dvejus rūmus. Šį modelį siūlome imti kaip etaloną. Jo veikimo principas atvaizduotas žemiau. Lordų rūmai yra tas pat kas Aukštieji rūmai arba Senatas.

Jungtinės Karalystės parlamentno veikimo schema
Jungtinės Karalystės parlamento Lordų Rūmų įstatymdavystės etapai

Kodėl verta kurti Senatą, dviejų rūmų arba bikamerinį parlamentą ?

  1. kyšius duoti daug sunkiau
  2. skirtingos galios ir požiūriai turi būti
  3. šalys su bikmerizmu gyvena laimingiau
  4. pinigai panaudojami geriau
  5. nors tada reikia keisti daug straipsnių, bet
  6. galima daug padaryti ir formaliai neįvedant dviejų rumu. Norvegijoje yra neformalus senatas, reikia žiūrėti jų konstitucijoje.

Dvejų ir vienerių rūmų parlamentai: lyginamasis aspektas

http://gs.elaba.lt/object/elaba:1779528/index.html
http://gs.elaba.lt/object/elaba:1779528/1779528.pdf

PSL 81
Esminis įstatymo leidybos principas tarp dvejų ir vienerių rūmų parlamentų yra tas, kad dvejų rūmų parlamentuose tam, kad įstatymas būtų priimtas, dažniausiai yra reikalingas abejų rūmų pritarimas. Jei abejiems rūmams nepavyksta susitarti dėl vienodos įstatymo redakcijos, gali būti sudaromos tik bikameralizmo modelio parlamentams būdingi struktūriniai daliniai – mišriosios komisijos.

Įstatymų priėmimas vienerių rūmų parlamente vyksta greičiau, nes nereikia derinti skirtingų rūmų pozicijų, tačiau dvejų rūmų parlamente įstatymo projektas pereina „dvigubos kontrolės“ mechanizmą – jį analizuoja ir už jį balsuoja abeji rūmai. Tai užima daugiau laiko, tačiau garantuoja ir geresnę priimamų teisės aktų kokybę.

Atsižvelgiant į bendras pasaulines dekameralizacijos tendencijas, nesenas Lietuvos aktualijas ir kritišką visuomenės nuomonę Seimo atžvilgiu, bei Seimo praktiką, kai priėmus įstatymą beveik tuoj pat dėl jo atitikties Konstitucijai kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, galbūt derėtų pasvarstyti apie dvejų rūmų parlamento modelį Lietuvoje. Be abejo, tai didelė permaina, reikalaujanti Konstitucijos keitimo ir kitų teisės aktų priėmimo, tačiau tai ne tik padėtų pagerinti parlamento įvaizdį, bet ir turėtų įtakos įstatymų kokybei.

Viktė Džiaugytė


Lietuvai reikia tobulesnės įstatymų leidybos

Algimantas V. Indriūnas

Visuomenės pasitikėjimas Seimu labai mažas. Tai rodo sociologinių apklausų duomenys. Žemą Seimo reitingą lemia įvairios priežastys, kurias būtina nustatyti, išanalizuoti ir pašalinti arba bent tam tikru mastu sumažinti jų įtaką. Yra keletas galimybių, kaip tobulinti įstatymų leidybą, kad ši būtų iš esmės ne blogesnė negu Vakarų Europoje bei kitose išsivysčiusiose šalyse, ir pats Seimas tuomet  įgytų didesnį visuomenės pasitikėjimą. Neturime manyti, jog Seimas leidžia blogus, neatitinkančius gyvenimo reikalavimų ir visuomenės poreikių, neperspektyvius, neįvertinančius naujai susiklosčiusių socialinių, ekonominių ar politinių aplinkybių įstatymus, tik tam, kad vėliau turėtų darbo juos sėkmingai pataisyti ar papildyti.. Būtų nesąžininga teisintis ir tuo, kad ankstesnio šaukimo Seimas prikūrė nekokybiškų įstatymų, o šis naujai išrinktas Seimas priverstas prigamintą įstatymų niekalą taisyti. Tam tikrą dalį įstatymų tikrai reikėjo taisyti, kad jie atitiktų Europos Sąjungos teisines normas. Bet vis dėlto, tai, kad Seimas labai maža leidžia originalių, naujų įstatymų, kad keičiami ir papildomi net du tris kartus per metus, rodo nepakankamai tobulą Seimo veiklą. Kokios bebūtų tikrosios – pateisinamos ar nepateisinamos – įstatymų  keitimo priežastys, “susižavėjimas“ įstatymų kaita sukuria tarp verslininkų ir kitų piliečių netikrumo ateitimi būseną, nepasitikėjimo valdžia atmosferą, įstatymų pasikeitimo laukimą, kas iššaukia įstatymų įgyvendinimo delsimą ir galų gale teisinį nihilizmą, kuris stabdo šalies ekonominę ir socialinę raidą. Įstatymų leidybą reglamentuoja Seimo Statutas. Tačiau sunku tikėtis, kad tobuliausias Seimo Statutas galėtų iš pagrindų lemti įstatymų leidybos tobulumą, nepadarius atitinkamų Konstitucijos pakeitimų ir papildymų. Be jų visa tai gali likti kosmetiniais įstatymų leidybos pertvarkymais. Aišku, galima ir reikia nuolat užsiimti Seimo veiklos pagerinimais, tačiau kosmetika valstybės valdymo srityje labai dažnai susikaupusias problemas ne likviduoja, o kartais net jas paaštrina. Todėl manome, kad verta pasamprotauti apie esminį įstatymų leidybos pertvarkymą. Valstybės žmonių gerovė priklauso nuo to, kaip valstybė valdoma: nėra neturtingų valstybių – yra blogai valdomos šalys. Šalies valdymo efektyvumą lemia valstybės konstitucija, po to parlamentas. Nes parlamento priimtą ir atitinkamai patvirtintą nevykusį arba klaidingą įstatymą vykdo visos kitos valdymo institucijos ir jos visos kartoja įstatyme įteisintas klaidas. Valstybėse, kuriose gerai tvarkoma įstatymų leidyba, dažniausiai sutinkami dveji parlamento rūmai. Tokios yra JAV, Japonija, Vokietija, Prancūzija ir daugelis kitų, tarp jų ir mūsų kaimynė Lenkija, kuri turi Seimą ir Senatą. Daugumoje Europos Sąjungos šalių taip pat veikia dviejų rūmų parlamentai, nors aukštesnieji parlamento rūmai vaidinami skirtingai: Airijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Italijoje – senatu, Austrijoje – Federacine taryba, Vokietijoje – Bundesratu (išvertus -Sąjungos taryba), Olandijoje – Pirmaisiais rūmais (Antraisiais rūmais čia vadinami žemutiniai rūmai), Didžiojoje Britanijoje – Lordų rūmais. Iš kitų ES šalių vienų rūmų parlamentus teturi trys monarchijos – Danija, Liuksemburgas ir Švedija, iš respublikų – tik Graikija ir Suomija. Tačiau Suomijoje aukštesniųjų rūmų vaidmenį atlieka dar 1906 m. įsteigta Didžioji komisija. Nors Norvegija turi vienerių rūmų parlamentą, tačiau ten, kaip ir Islandijoje susirinkęs parlamentas pasiskirsto į dvi dalis ir toliau dirba, kaip dviejų rūmų parlamentas. Norvegijoje susirinkęs parlamentas vadinamas Stortingu, išrenka ketvirtadalį savo narių į  aukštuosius rūmus. Pasilikusieji pirmuosiuose rūmuose, turi net specialų pavadinimą – Odelstringas, o išrinktieji į aukštuosius rūmus – Lagtringu. Islandijoje išrinktas parlamentas panašiai padalinamas į
dvejus rūmus, tik čia į aukštuosius rūmus išrenkama 1/3 visų
parlamento narių. Būtų klaidinga užsienio valstybių valdymo patirtį aklai kopijuoti, bet žinoti šią patirtį pravartu. Iš Europos mažųjų valstybių didžiausią pažangą gyventojų gerovės srityje pastaraisiais dešimtmečiais padarė Suomija ir Airija, todėl verta plačiau susipažinti su šių šalių valstybės valdymo ir įstatymų leidybos patirtimi. Airijos Respublikos plotas užima 70 282 kv. km. 2008 m. duomenimis, ji turėjo 4,06 mln. gyventojų. Suomijos teritorija daug didesnė – 337 tūkst. kv. km., gyventojų – 5,23 mln. Palyginkime su Lietuva, kurios teritorija užima 65,3 tūkst. kv. km, o gyventojų nepilni 3,0 mln. Airijoje ir Suomijoje respublikos prezidentas, kaip ir Lietuvoje, renkamas visų rinkėjų tiesioginiuose ir slaptuose rinkimuose. Airijos konstitucijos 18 straipsnis nustato, kad šalies parlamentą sudaro dveji rūmai – Atstovų rūmai ir Senatas. Dėmesio vertas Airijos
Senato formavimas. Ten renkami 49 senatoriai. Iš jų 3 senatorius renka Valstybinio Airijos universiteto, 3 – Dublino universiteto asmenys, turintys mokslinį laipsnį, ir 43 senatorius – įstatymu numatytų institucijų, tarp kurių yra ir kitos aukštosios mokyklos, rinkikai. Vadinasi, Airijos valdymo kokybę lemia politikų ir mokslininkų sąjunga. Šioje šalyje senato rinkimams pateikiami 5 sąrašai, kuriuose gali kandidatuoti asmenys, turintys žinių ir praktinę patirtį šiose srityse: 1) kultūra ir švietimas; 2) žemės ūkis, gretimos jam sritys;
3) organizuotas ir neorganizuotas darbas; 4) pramonė ir prekyba, kartu imant bankininkystę, finansus, apskaitą, inžineriją, architektūrą; 5) valstybės valdymas. Iš kiekvieno sąrašo turi būti išrinktas tam tikras senatorių skaičius, bet ne mažiau 5 ir ne daugiau 11 narių.   Suomijoje parlamentą sudaro vieneri rūmai, tačiau ten iš tų pačių parlamento narių išrinkama Didžioji komisija, kuri atlieka senato vaidmenį. Praktiškai be jos pritarimo negali išvysti šviesos joks įstatymas. Šią komisiją įprastai sudaro 25 jos nariai ir 9
pavaduotojai, viso 34 asmenys. Ji išrenkama pirmojoje kiekvieno šaukimo parlamento sesijoje. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas. Tiesa, Konstitucijos 74 straipsnis suteikia jam teisę ne tik įstatymą pasirašyti ir oficialiai jį paskelbti, bet ir motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti. Vadinasi, Seimo priimtų įstatymų kontrolė patikėta Respublikos Prezidentui. Tačiau jis pats to atlikti negali, nes vien fiziškai yra nepajėgus aprėpti tokį darbo krūvį. Faktiškai šis tikrinimas deleguojamas Prezidento patarėjams. O patarėjų pareigybės yra nekonstitucinės, vadinasi, pagal valdymo logiką Seimo darbo rezultatus tikrina nekonstituciniai pareigūnai. Ši kolizija galėtų būti išspręsta pertvarkius Seimą į dvejus rūmus. Tada įstatymų leidybos sparta šiek tiek sulėtėtų, bet jų
kokybė žymiai pagerėtų.  

Būtina plačią diskusiją dėl bendro Seimo darbo tobulinimo. Mūsų manymu, Senate, panašiai kaip Airijoje, arba Didžiajame komitete, kaip Norvegijoje, turėtų dirbti 5 krypčių po 6 specialistus. Be to, visi buvę Respublikos Prezidentai, išbuvę visą kadenciją, jei to norėtų, turėtų teisę tapti visam gyvenimui Senato nariais. Jų patirtis tikrai būtų naudinga. Toks Senato narių skaičius atitiktų Suomijos parlamento Didžiosios komisijos narių skaičių, būtų visiškai pakankamas Lietuvos sąlygoms. Kandidatais į senatorius galėtų būti keliami Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų praktinio darbo stažą. Juos keltų įstatymu nustatytos universitetų mokslinės tarybos, mokslų akademija, savivaldybių asociacija, verslininkų asociacija, pramonininkų
asociacija, teisėjų asociacija ir kitos kūrybinės aukštos kvalifikacijos specialistų profesiniu pagrindu sudarytos organizacijos. Kandidatais į senatorius galėtų išsikelti esantys ar
buvę Seimo arba Atstovų rūmų nariai, išbuvę ne mažiau kaip dvi kadencijas. Senatoriai būtų renkami visuotinuose rinkimuose aštuoneriems metams, kas ketveri metai atnaujinant pusę jų sudėties. Seimą pertvarkius į dvejus rūmus, Atstovų Rūmų funkcijos, lyginant su
dabartiniu Seimu iš esmės nesikeistų, paliekant jiems visišką atsakomybę už pritarimą Ministro Pirmininko kandidatūrai ir Vyriausybės programai. Tuo tarpu Senatas tvirtintų Respublikos Prezidento dekretus dėl karo arba nepaprastosios padėties įvedimo,
mobilizacijos paskelbimo, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo valstybėje ir už jos ribų; pritartų arba nepritartų Atstovų Rūmų priimtoms Konstitucijos pataisoms ir priimtiems įstatymams; Vyriausybės siūlymu Atstovų Rūmų pritarimu steigtų ir panaikintų Lietuvos Respublikos ministerijas; įvestų tiesioginį valdymą; ratifikuotų ir denonsuotų tarptautines sutartis; skirtų Konstitucijoje numatytus pareigūnus; pašalintų iš pareigų Respublikos Prezidentą apkaltos proceso tvarka. Esant dvejiems Seimo rūmams visi, kam Konstitucija suteikia įstatymų leidybos teisę žinotų, kad teikiami įstatymų projektai bus nuodugniau
išanalizuoti, todėl teiktų tobulesnius įstatymų projektus. Įvykdžius tokią reformą, Seimo bendras (Atstovų rūmų ir Senato) narių skaičius galėtų net sumažėti. Tai nepareikalautų daugiau lėšų parlamento išlaikymui (netgi būtų gauta tam tikra lėšų ekonomija), bet
nepalyginamai pagerėtų išleidžiamų įstatymų kokybė, susidarytų palankesnės sąlygos spartesnei gyventojų gerovės pažangai. Norint tokia kryptimi patobulinti Seimo veiklą reikia įtraukti Lietuvos visuomenę į plačią diskusiją dėl įstatymų leidybos
tobulinimo, tuo pačiu teisinės tvarkos šalyje užtikrinimo bei visais su tuo susijusiais klausimais.


Kas nenorėtų būti senatoriumi?

http://lzinios.lt/lzinios/Lietuva/kas-nenoretu-buti-senatoriumi/211427/

Grupelė visuomenininkų ir politikų norėtų, kad Lietuvoje atsirastų „senatoriai“ ir stiprus prezidentas. Jie siūlo keisti Konstituciją ir įkurti Aukštuosius Seimo rūmus, o šalies vadovui suteikti galias bet kada skelbti pirmalaikius rinkimus. Teisininkai tokius siūlymus laiko tiesiog nerimtais. Seimui pateiktoje peticijoje ir Konstitucijos straipsnių pakeitimų projektuose peršama idėja sukurti Aukštuosius Seimo rūmus, kuriuos galėtų sudaryti 40 Seimo narių – jie esą galėtų būti renkami iš jau išrinktų parlamentarų. O prezidentui siūloma suteikti dar daugiau galių – tarp jų teisę bet kada skelbti referendumą. Peticijos autorių vizijos nėra naujiena – tokios ir panašios idėjos buvo keliamos vos šaliai atgavus Nepriklausomybę ir vėliau. Regi specialius rinkikus Konstitucijos pakeitimų siūlytojai – Mykolo Romerio universiteto profesorius Saulius Arlauskas, signataras Algirdas Endriukaitis, buvęs Naujosios sąjungos veikėjas Algimantas Indriūnas, filosofas Krescencijus Stoškus, Tautininkų sąjungos tarybos narys Gintaras Songaila, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos darbuotojas Kęstutis Zaborskas ir Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius Ryšardas Burda – Seimui pateiktame dokumente aiškina, kad įgyvendinus konstitucines reformas valstybė būtų valdoma kokybiškiau. Iš autorių pasiūlymų galima spėti, kad keisti, jų manymu, ne itin gerą padėtį galima tiesiog pakeitus vieną ar kitą Konstitucijos straipsnį. Pavyzdžiui, įsteigus dar vienus Seimo rūmus. „Kandidatams į Aukštuosius Seimo rūmus būtų nustatomas kvalifikacinis cenzas. Tai skatintų politines partijas užtikrinti garbingų, patyrusių ir veiklių politikų, išmanančių valstybės valdymą, dalyvavimą bei strateginių politinių tikslų įgyvendinimo tęstinumą“, – dėstoma dokumente. Nors jo autoriai nepaaiškina, kaip būtų nustatoma būsimų senatorių kompetencija, siūloma, kad siekiant užtikrinti Aukštųjų rūmų narių politinę ir institucinę nepriklausomybę nuo politinių partijų įtakos Aukštųjų rūmų narių rinkimus tikslinga patikėti rinkikų kolegijai. „Kolegijos trečdalį galėtų sudaryti naujai išrinkti Seimo nariai, kurie nekandidatuoja į Aukštuosius rūmus, trečdalį – savivaldybių deleguoti rinkikai ir trečdalį – prezidento deleguoti žymūs visuomenės atstovai. Taigi šio „Senato“ nariais taptų Seimo nariai, kolegijos rinkimuose surinkę daugiausia balsų“, – svarstoma peticijoje. Maža to, tikinama, kad reforma nieko nekainuotų – užtektų Seimui sumažinti komitetų skaičių ir restrūktūrizuoti jo kanceliariją. „Daug būtų sutaupyta mažinant balastinį parlamentinio darbo krūvį, kai dėl ne pirmaeilės reikšmės teisės aktų projektų bei nepakankamos kokybės teisės aktų projektų, kuriuos reikia nuolat taisyti, svarstymo švaistomi valstybės resursai“, – teigiama dokumente. O Žemiesiems Seimo rūmams, kuriuos, anot vizionierių, sudarytų mažiausiai 81 narys (nors siūloma, kad juos sudarytų 101 narys, nekeičiant dabar esamo Seimo narių skaičiaus), būtų paliktos pagrindinės dabartinio Seimo kompetencijos. Lietuva panaši į Graikiją Tačiau vien parlamento reforma pasiūlymų autoriai neapsiribotų. Jų pasiūlymuose daugiau galių numatyta suteikti prezidentui, kuris esą jų turi per mažai. „Mūsų šalies prezidento institucijos galimybė daryti poveikį Seimui yra panaši kaip Graikijoje, kur prezidentas faktiškai lieka pasyvus savaiminio politinio proceso stebėtojas“, – pabrėžiama peticijoje. Taigi siūloma prezidento instituciją paversti „įtakingu moraliniu autoritetu ir pagal Prancūzijos, Austrijos ir Vokietijos pavyzdį atlikti galutinio politinio bei teisinio valstybės valdymo rezervo funkciją“. Pavyzdžiui, suteikti jam teisę, „pasitarus su parlamento rūmų vadovais, savo iniciatyva ir be jokių formalių apribojimų skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, taip pat nevaržomai inicijuoti referendumą“. Tiesa, kažkodėl čia pat siūloma, kad prezidentą nuo tiesioginės atsakomybės už Vyriausybės sudėtį reikia „išlaisvinti“, tai paliekant tik valdančiajai daugumai. Žaidimai smėlio dėžėje „Tai vadinu suaugusių žmonių žaidimais smėlio dėžėje. Visa tai, kas dabar siūloma, buvo diskutuojama rengiant dabar galiojančią Konstituciją ir konstatuota, kad mažosios valstybės, tokios kaip mūsų, paprastai neturi dvejų rūmų parlamento. Nes tokie, kaip įprasta, steigiami, kur reikia atstovauti regionams. Ši diskusija vyko prieš 20 metų“, – LŽ priminė buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas profesorius Vytautas Sinkevičius. Mėginimus vėl apie tai diskutuoti jis įvertino kaip „beviltiškus“, mat siūlomas konstitucinės reformos modelis nepagrįstas nei teoriškai, nei moksliškai, nei socialiai. „Aišku, galima susirinkti ir kalbėti apie visokias reformas, kiekvienas žmogus turi tokią teisę. Bet iš to, kad turi tokią teisę, tai, ką siūlo, netampa išmintimi. Šiuo atveju nematau jokio rūpinimosi nei demokratija, nei teisingumu“, – kalbėjo jis. V. Sinkevičius svarstė, kad iš tiesų idėjų, nuomonių ir pozicijų gali būti daugybė, apie tai kalbėta jau ne kartą. „Tačiau turime matyti valdžių balansą, ar jis išliks? Antai visi mato prezidentą kaip konkrečią asmenybę, bet nepagalvoja, kas būtų, jeigu tas pareigas eitų kitas asmuo“, – komentavo konstitucinės teisės specialistas. Siūlė ir Kazys Bobelis Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas, išgirdęs siūlomus pakeitimus, sakė, kad jie – nei nauji, nei netikėti. „Įdomu, koks būtų tas kvalifikacinis senatorių cenzas? Ar jie būtų renkami iki gyvos galvos?“ – šaržavo jis. Z. Vaigauskas priminė, kad 100 senatorių turi Lenkija, tačiau Aukštųjų rūmų modelis mažoms valstybėms netinka – to nėra nei Latvijoje, nei Estijoje. Galiausiai apie tai, ar Lietuvai reikia stipraus prezidento, diskutuota pačioje Nepriklausomybės atgavimo pradžioje. 1992-aisiais, dar prieš priimant Konstituciją, dėl prezidento institucijos atkūrimo buvo skelbiamas referendumas, tačiau jis neįvyko ir sprendimas nebuvo priimtas. O pasiūlymai Lietuvoje kurti dvejų rūmų parlamentą diskutuoti rengiant Konstituciją. Ir vėliau Senato kūrimo idėja klaidžiojo po Seimą. 2001-aisiais parlamentarų skaičių sumažinti nuo 141 iki 125, o vietoj dabartinio Seimo įkurti dvejų rūmų parlamentą, kurį sudarytų 91 narį turintys Tautos atstovų rūmai ir 31 narį turintis Senatas, siūlė tuometiniai parlamentarai A. Indriūnas ir K. Bobelis.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Lietuva/kas-nenoretu-buti-senatoriumi/211427/
© Lietuvos žinios


Daugiau skaitykite


Darbiniai uždari dokumentai

Reklama

Komentarų: 1

Komentuoti: Pilnavertis parlamentas. LA5 | AšLietuvai 5.0 | Lietuvių klestėjimo strategijos Atšaukti atsakymą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.